Džeinė Bolein, Hemptono rūmai, 1540 m. kovas
Kad ji nelaiminga, nėra abejonių, bet Ana yra taktiška, ne pagal metus išmintinga ir lengvai neatsiverianti jauna moteris. Kaip įmanydama stengiausi būti jai gera ir paslaugi, bet nenoriu, jog atrodytų, kad stengiuosi priartėti dėl naudos sau. Nenoriu, kad karalienė jaustųsi blogiau negu dabar jaučiasi. Aišku, ji turėtų jaustis labai vieniša, svetima krašte, kurio kalbą dar tik pradeda suprasti ir kur jos vyras akivaizdžiai demonstruoja, kaip jam gera be jos, ir atvirai rodo dėmesį kitai merginai.
Vieną rytą po Mišių, kol merginos pustosi prieš pusryčius, ji ateina pas mane.
— Ledi Ročford, kada į rūmus atvyks princesės? — paklausia.
— Princesė Marija, — pataisau ją. — Elžbieta yra tik ledi.
Ji atsidūsta.
— Taip. Taigi. Princesė Marija ir ledi Elžbieta.
— Jos paprastai apsilanko dvare per Velykas, — atsakau. — Tada galės pamatyti savo brolį ir susipažinti su jumis. Mes nustebome, kad jos nepasitiko jūsų atvykus į Londoną. — Nutylu. Šneku per greitai. Matau, kaip bandydama mane suprasti Ana suraukia kaktą. — Atleiskite, — tariu jau lėčiau. — Princesės turi atvykti į rūmus su jumis susitikti. Mergaitės turi susipažinti su savo pamote. Jos turėjo pasitikti jus Londone. Paprastai jos atvyksta į rūmus per Velykas.
Ana linksi.
— Taigi. Ar galiu jas pakviesti?
Dvejoju. Žinoma, ji gali, bet karalius nenorėtų tokios jos savivalės. Tačiau milordas hercogas neprieštarautų, jeigu tarp jų prakilnybių kiltų nesutarimų, ir ne mano reikalas įspėti karalienę.
— Galite jas pasikviesti, — atsakau.
Ji linkteli man.
— Prašau, rašykite.
Nueinu prie stalelio ir prisitraukiu rašymo dėžutę. Plunksnos jau pasmailintos, rašalo pripiltas buteliukas, jam nusausinti — persijotas smėliukas ir lazdelė antspaudo vaškui. Man patinka rūmų prabanga, patinka paimti plunksną, popieriaus lapą ir laukti karalienės įsakymo.
— Parašykite princesei Marijai, kad būčiau laiminga matydama ją rūmuose per Velykas, kad ji bus mano viešnia, — sako ji. — Ar taip galima sakyti?
— Taip, — skubiai rašydama atsakau.
— O guvernantei parašykite, jog ir ledi Elžbietą mielai kviečiu į rūmus.
Mano širdis ima plakti greičiau kaip per lokių pjudynes. Jeigu karalienė išsiųs šiuos laiškus, nemalonumų neišvengs. Tai pasikėsinimas į absoliučią karaliaus Henriko valdžią. Niekas šiuose namuose nerašo kvietimų, išskyrus jį patį.
— Ar galėsite juos išsiųsti? — klausia ji.
Man užima kvapą.
— Galėsiu, — atsakau, — jeigu pageidaujate.
Ji ištiesia ranką.
— Aš juos paimsiu, — sako. — Parodysiu karaliui.
— O.
Ji nusisuka, slėpdama šypsnį.
— Ledi Ročford, aš niekada nieko nedarysiu prieš karaliaus valią.
— Jūs turite teisę pasikviesti į savo svitą tas damas, kokias norite, — primenu jai. — Tokia jūsų, kaip karalienės, teisė.
Karalienė Katerina visuomet pati pasirinkdavo freilinas. Ana Bolein taip pat.
— Čia Henriko dukterys, — atsako ji. — Prieš kviesdama turiu jo pasiklausti.
Nusilenkiu, nes man nelieka nieko kita, tik patylėti.
— Dar ko nors pageidausite? — paklausiu.
— Galite eiti, — maloniai atsako karalienė, ir aš išeinu iš kambario. Suvokiu, kad ji sugavo mane, duodančią netikusį patarimą, kad numanė viską iš anksto. Neturėčiau pamiršti, jog Ana kur kas nuovokesnė, nei mes manome.
Prie karalienės apartamentų lūkuriuoja pažas Norfolko livrėja. Jis paduoda sulenktą lapelį, ir aš pasitraukiu į lango nišą. Už lango sodas žydi geltonomis gavėnios lelijomis, narcizais. Pampstančiais pumpurais aplipusiame kaštainyje suokia juodasis strazdas. Pagaliau atėjo pavasaris, pirmasis karalienės pavasaris Anglijoje. Vėl prasidės iškylų, turnyrų, medžioklės malonumų, pasiplaukiojimų valtimi ir vasaros kelionės sezonas. Galbūt karalius išmoks pakęsti Aną, galbūt ji ras būdą, kaip jam įsiteikti. Pamatysime. Būsiu jos kambariuose, kur man priklauso būti. Tad atsišlieju į glotnią palangę ir perskaitau laiškelį. Jis nepasirašytas, kaip visi hercogo rašteliai.
Karalius liks su karaliene, kol Prancūzija susipyks su Ispanija. Viskas sutarta. Jos gyvenimo dienos čia yra suskaičiuotos. Stebėkite ją. Rinkite prieš ją įkalčius. Sunaikinkite raštelį.
Susirandu vaikinuką. Atsirėmęs į sieną, jis tingiai mėto monetą, pagaudamas tai viena, tai kita puse. Pasikviečiu ir tyliai į ausį jam sakau: „Perduok šeimininkui, kad ji nori pasikviesti į rūmus princeses. Tai viskas”.